Publikacijos apie A.Braziūno tapybą:

Artist of the Week: Arturas Braziunas, A Woman Walks into an Artist’s Studio…

VILNIAUS ROTUŠĖJE ATIDAROMA PARODA „JIE ŽIŪRI Į JUS“ (Bernardinai.lt)

Reportažas iš tarptautinės parodos Art Expo New York 2015 ( nuo 12:45 min. pasaulio lietuvių žinios/lrt)

Jie žiūri tiesiai į Jus (Bernardinai.lt/aut.Vidas Poškus)

Skaidrių emocijų harmonija gamtos vaizdiniuose (Ekonomika ir visuomenė)

Dailininko Artūro Braziūno tapyba (Bernardinai.lt)

Kuriu vadinasi gyvenu (Ten kur namai.lt)

________________

Recenzija apie tapytojo kūrybinius

Dailininkas tapytojas Artūras Braziūnas (g. 1970, Vilniuje) atstovauja Lietuvos profesionalių menininkų kartai. Vilniuje gyvenantis kūrėjas yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, VŠĮ „Art galerija“ įsteigėjas ir koordinatorius.

Į tapybos meno pasaulį žengė nuosekliai ir kryptingai. Mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Šešerius metus studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Ten menininkas patyrė stiprią kūrybinę ir idėjinę įtaką iš tapytojų Povilo Ričardo Vaitiekūno, Kosto Dereškevičiaus, Mindaugo Skudučio, Jono Kazlausko, Leonardo Gutausko, Šarūno Saukos ir kt. Šiuo metu dailininkas intensyviai dalyvauja Lietuvos dailininkų parodiniame gyvenime. Kūrėjas savo drobes pristatė 8 atrankinėse parodose-konkursuose Lietuvoje, Makedonijoje, kitose Europos šalyse bei JAV. Tapytojo darbus galima išvysti Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Suomijos, JAV ir kitų šalių žmonių privačiose kolekcijose.

Pastaruoju laiku tradicinės molbertinės aliejinės tapybos technika nutapyti dailininko paveikslai kuriami jau anksčiau pasirinkto plataus žanrinio spektro ribose: plėtojama figūratyvinė peizažinė, natiurmortų, animalistinė, antropomorfinių ir augalinių motyvų bei abstrahuotų vaizdinių tapyba, pasižyminti ryškiu turtingu koloritu.

Dailininko drobės su antropomorfiniais vaizdiniais prilygsta poetizuotiems moterų aktams. Uždaromis ir atviromis kompozicijomis tapytojas perteikia vienišas apnuogintas anatomiškai nedeformuotas moterų figūras, įspraustas į sunkiai nusakomą nekonkretizuotą užtamsintą ar šiltų ryškiaspalvių monochrominių tonų spalvomis liepsnojančią erdvę, kurioje tarsi atliekami „jogos“ meditacinės mankštos pratimai. Kai kurių moterų blyškių nuogų kūnų kraujas tarsi suplūdęs į nuo fizinės įtampos paraudusius veidus, susitvenkęs rankų ir kojų galūnėse. Ant nugaros „kūdikiškai“ gulinčių, „gandriškai“ ant vienos kojos stypsančių ar „šuniukiška“ keturpėsčia poza parimusių moterų sustingę siluetai prabyla plastine judesio kalba – intuityviai išskaitomais dvasinės desperacijos, melancholijos ar sielos polėkio ženklais…

Dailininkas savo paveiksluose varijuoja pamėgtais zoomorfiniais motyvais. „Gyvūninio“ žanro paveiksluose dominuoja meistriškai realistiškai nutapytos juodagalvių avių figūros. Paveikslų avys tarsi „netelpa“ dvimatėse plokštumose – jos nutapytos fragmentiškai, įvairiais rakursais, stovinčios pavieniui ar grupėmis, sutelkiant pagrindinį dėmesį į šių gyvūnų išraiškingas galvas, į mus spoksančias iškalbingomis mąsliomis nustebusio vaiko akimis. Naivūs raguoti avinai, nekaltomis akimis žvelgiančios avys – kaip pirmasis zodiako ženklas, kaip archainis aukojamo gyvūno simbolinis vaizdinys – dailininko paveiksluose tarsi sakralizuojami, „pašventinami“ virš galvų pakibusiais nimbais, išleidžiami „ganytis“ i abstraktų nežemišką ar poetizuotą žemišką peizažą…

A. Braziūno sukurti abstraktūs paveikslai – tikra šventė tapybos gurmanų akims, mėgstančioms ragauti iš tirštų ir pastelinių spalvų, pastoziškų potėpių faktūrų, lesiruočių tekstūrų nuaustus skoningus bedaikčius „tapybinius audinius“, užlietus menininko išgyventų emocijų „sultimis“. Iš šių abstrakčių drobių eliminuoti aiškūs pavidalai. Jie primena spontaniška ugnine energija pulsuojančius „kosminių erdvių“ peizažus ar laiko išgraužtas dūlančias neartikuliuotas žemiškos materijos atplaišas. Dalis, regis, realistiškai tapytų kraštovaizdžių, dailininko kūrybos proceso metu buvo taip stilizuoti, išgryninti, kad pavirto abstrakcijomis – turinčiomis tik apibendrintų gamtinių darinių likučius, kurstančius vaizduotės žaismą, keliančius aliuzijas į miško medžių ir krūmų sąžalynus, apleistų parkų brūzgynus, raibuliuojančio vandens telkinius…

Peizažinėje A. Braziūno tapyboje – vaizduojant miškų proskynas, jūrines erdves, pajūrio kopų kalvomis nuaugusius tolius – ryškus polinkis į postimpresionistinę „vangogišką“ spalvinę ir plastinę ekspresiją, sezanišką stilizuotą apibendrinimą. Geriausių peizažų paveiksluose ryškių „karštų‘ ir šaltų spalvų kontrastingais sąskambiais sutverta „įkaitinta“, dramatizuota atmosfera tarsi išduoda, kad tu regi ne realius, objektyviai perteiktus itališkus ar lietuviškus landšaftus, bet subjektyviai sumodeliuotus dailininko vidinio pasaulio dvasinius peizažus su užšifruotomis prasmėmis ir užkoduota simbolika… Metafizinio peizažo potyris itin stiprus tose drobėse, kur į stilizuotų realistinių gamtinių reginių kontekstus „inkrustuojami“ abstraktūs spalviniai ir linijiniai elementai, sukuriantys peizažo sąlygiškumo ir fantastiškumo iliuziją…

A. Braziūno tapyboje be tradicinių natiurmortų mėgstamas ir gyvąją augmeniją vaizduojantis žanras. Nors jis savo aiškiai artikuliuotais gamtiniais augaliniais motyvais ir primena natiurmortus, tačiau jo jokiu būdu negalėtum pakrikštyti tradiciniais natiurmortais – juolab, kad paveiksluose perteikiamos ne nuskintos, į vazas sumerktos merdėjančios gėlės, ne mirę vystantys augalai, nuraškyti vaisiai, kurie dirbtinai išdėlioti į surežisuotas kompozicijas. Šį dailininko žanrą galima būtų sąlygiškai pavadinti „floristiniais natiurvivais“ (it. „natura viva“ – gyva gamta), t.y. vaizduojančiais ne mirusią, bet gyvą gamtą ir joje gyvenančias gyvas gėles. Šiuose A.Braziūno „floristiniuose natiurvivuose“ gėlės nutapytos tarsi iš natūros alla prima – tiesiog augančios išbujojusiose klombose, darželinių gėlynų lysvėse, tarpstančios laukinėse pievose ar kambarių vazonuose. Sultingi, vešlūs, ryškiaspalviai – lyg rojaus paukščiai, erotiški, kerojantys ant viso drobės paviršiaus didžiuliai pavieniai aguonų, gloksinijų, puansetijų žiedai, išsirpusių aukštaūgių flioksų kupetos ar vitražiškomis spalvomis švytinčios medetkos, vilkdalgiai, nubarstyti smulkiažiedžių neužmirštuolių melsva confetti – dažnai sutinkami dailininko „floristinių natiurvivų“ motyvai. Paveiksluose bravūriškai žaidžiama gyvosios floralinės augmenijos koloritu ir formomis, kurios modifikuojamos per postimpresionistiškai ekspresionistinę kūrėjo tapybos prizmę. Žvelgiant į A. Braziūno „floristinius natiurvivus“, kyla asociacijos su JAV lietuvių išeivių tapytoja Magdalena Birute Stankūnaite-Stankūniene – irgi dievinusia gyvosios gamtos gėlių pasaulį ir jį įamžinusia savo meistriškuose floristiniuose gamtos gyvybės žavesį apdainuojančiuose stilizuotuose „natiurvivuose“…

Dailininko neoromantinės ir neomodernistinės stilistikos kūryboje, pasižyminčioje plačiu žanriniu diapazonu, pastebimas nuosaikus tapybinio braižo evoliucionavimas – figūratyvinių realistiškai interpretuojamų tapybinių kompozicijų traktuotėse palaipsniui atsiranda vis daugiau sąlygiškumo, stilizacijos, abstrakčių elementų. Vis labiau linkstama formas išgryninti, tarsi apvalyti nuo nereikalingų antraeilių elementų, bandant atskleisti po išorinių pavidalų kiautais slypinčią ir pulsuojančią vidinę žmonių, gyvūnų, augmenijos, peizažinių erdvių kosmoso autentišką energiją – tą esminę, iš gilumos veikiančią, formuojančią visus išorinio pasaulio kevalus ir vadinamą siela…

dailėtyrininkas Dalius Baltranas

_______________

Recenzija A.Braziūno tapybai

Dailininkas tapytojas Artūras Braziūnas (g. 1970, Vilniuje) – Lietuvos profesionalių menininkų kartos atstovas. Į tapybos meno pasaulį žengė nuosekliai ir kryptingai. Mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Šešerius metus studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje.

Braziūnas yra surengęs 30 personalinių parodų Lietuvoje. Jo darbai eksponuoti daugiau nei 40 grupinių parodų Lietuvoje, Lenkijoje. Dailininkas savo drobes pristatė atrankinėse parodose-konkursuose Lietuvoje, Makedonijoje, kitose Europos šalyse bei JAV. Tapytojo darbus galima išvysti Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Suomijos, JAV ir kitų šalių žmonių privačiose kolekcijose. Šiuo metu menininkas gyvena ir kuria Vilniuje.

Dailininkas kultivuoja koloristinę tapybą, išsiskiriančią švaria spalvine raiška, skambiais ekspresyviais spalviniais deriniais. Tapyboje dažnai derina impulsyvų, ugningą, spontanišką, emocionalaus pobūdžio tapymą su racionaliai apgalvotu piešiniu, perspektyva, šviesokaitos efektais. Tapytojo koloristikoje mėgstami ryškiaspalviai kontrastingi šiltų ir šaltų grynųjų ar subtiliai niuansuotų spalvų deriniai. Pastoziškais „storasluoksniais“ potepiais, skaidriomis akvareliškomislesiruotėmis, atsainiais dažo nutekėjimais kuriamas turtingas paveikslų tekstūrinis ir faktūrinis reljefas, sustiprinantis jų ekspresyvią koloristinę traktuotę.

Dailininkas neapsiriboja vienu siauru tapybos žanru. Jis renkasi platų žanrinės raiškos diapazoną – peizažus, natiurmortus, animalistinius paveikslus, žmonių portretus, pusiau abstrakčias ir abstrakčias kompozicijas. Taip atsiveria begalinės kūrybinių formalių ir idėjinių ieškojimų galimybės, plėtojant savo tapybos stilistinį braižą ir gryninant užmanymų idėjinius branduolius. Nepaisant tapyboje akivaizdžios žanrinės įvairovės, dailininko kūryboje vis gi šiuo metu dominuoja gyvosios ir negyvosios gamtos pasaulį prezentuojantipeizažinė tapyba, natiurmortai.

Dailininkas, tapydamas Lietuvos bei kitų šalių kraštovaizdį, renkasi jūros, miško, pievų, kalvų ir kitus įvairių metų laikų nuspalvintus gamtinius vaizdus, per ekspresyvią koloristinio mąstymo prizmę simboliškai išreiškiančius menininko vidines būsenas ir atspindinčius individualios pasaulėžiūros idėjas.

Nors dailininko kūryboje pastebimi nuolatiniai stilistiniai ieškojimai bei intensyvi tapybinio braižo plėtotė, tačiau dailininkas vengia drastiškų radikalių eksperimentų. Žengiama santūriu kūrybinių ieškojimų keliu, rutuliojant individualią plataus žanrinio spektro koloristinės tapybos stilistiką, kur pastebima XIX a. pab. – XX a. pr. impresionistų, postimpresionistų, fovistų, abstrakcionistų, suprematistų, Lietuvos 7-9 dešimtmečio tapybos įtaka.

Tapytoją A. Braziūną galima priskirti XX a. pab. – XXI a. neomodernistams-neoromantikams – tiems kurie tebetęsia ir plėtoja geriausias XX a. pr. ankstyvųjų modernistų, lietuviškojo „Ars“ bei XX a. antrosios pusės Lietuvos koloristinės tapybos tradicijas, kryptingai gilinasi į spalvų formalios bei idėjinės išraiškos galimybes.

Dailės istorikas Dalius Baltranas

______________________

PAVEIKSLAI, KURIANTYS GERĄ NUOTAIKĄ

Mano nutapyti paveikslai suteiks Jums teigiamų emocijų, puikią nuotaiką, bei padės pasinerti į spalvų ir harmonijos pasaulį. Kviečiu išsirinkti vienetinį paveikslą savo namams ir sukurti jiems išskirtinumo bei prabangos įspūdį.

Klausti kainos

Norite sužinoti paveikslo kainą ar pamatyti „gyvai“, „pasimatuoti“? susisiekite

Užsisakykite naujienas el.paštu ir pirmi sužinokite kokiais naujais paveikslais pasipildė ši virtuali paveikslų galerija.

Klausti kainos

Norėdami pamatyti paveikslą gyvai, ir įsitikinti, ar paveikslas tiks Jūsų interjere, susisiekite ir mes atvešime jį “pasimatuoti” nemokamai.

Norite portreto?

Jie žiūri tiesiai į Jus (Aut. Vidas Poškus)

Jie žiūri tiesiai į jus, – taip galima nusakyti vieną iš esminių Artūro Braziūno tapybos aspektų. Jie – tai šio dailininko personažai, jūs – tai esame mes, žiūrovai… Braziūniški veikėjai yra nekintantys, tie patys, pasikartojantys (bet vis kitoje nuotaikoje, būsenoje ir amplua) ir atpažįstami – tai avinėliai, povai, mergaitės, flamingai, aguonos ir visokiausios uogos-uogytės (dažniausiai raudonos), skirtingiausių rūšių žolės, krūmai bei kitokie augalai. Būtent šių herojų dėka A.Braziūno kūryba pasižymi paradoksaliu žiūrėjimo aspektu; regis, kad žiūri į paveikslą, o jame esantys veidrodiškai žvelgia tau atgalios. Dėl avinėlių, kitų gyvūnų ir žmonių lyg būtų viskas aišku, jie iš tiesų turi akis – ir ne bet kokias, o skvarbias, įsmeigtas tiesiai į tapybą nagrinėjančius, tartum skaitančias šių mintis. Skvarbumas čia išgautas nedideliu blykstėjimu pačiame akies centre, mikroskopiniame regimosios aplinkos atspindyje… Uogos ir augalai akių neturi, bet šermukšnių rutuliukai, aguonų kuokelės ir piestelės, granatų sėklytės, obelų pumpurai yra tas pats, kas gyvuliui ar žmogui vyzdžiai ir rainelės.

A.Braziūno tapyboje į žiūrovus žvelgia bet kurie vaizduojami personažai, net tiesiogiai nestebintys (kad ir kokia užsimerkusi gulinti mergaitė) mato mus, kaip sakoma, kiaurai, skaitydami mintis ir jausmus, emocijas ir išgyvenimus. Veidrodiško žiūrėjimo atgal efektą A.Braziūnas kuria ir savo tapybos plastinėmis priemonėmis – ryškiomis, vaiskiomis spalvomis (tartum atėjusiomis iš viduramžiškų miniatiūrų, lyg sunertomis iš gotikinių gobelenų siūlų), skaidriais tapybiniais plotais (vėlgi galima prisiminti vitražus ir emalius), kuriančiais saulės nutvieksto ankstyvo ryto arba smagaus šaltuko sustingdyto pasaulio įspūdį. Juk viskas toje būsenoje švyti, ne tik sugerdamas spindulius, bet ir juos atspindėdamas bei skleisdamas… Būtent tokiu būdu yra išgaunamas tas stikliškas sąstingis ir vaiskumas.

O viso to tikslas yra labai aiškus ir suprantamas – kaip kadaise Faustas norėjo sušukti: „Sustok, akimirka žavinga!“, taip tą patį daro ir A.Braziūnas, dažų ant drobės pavidalu užfiksuodamas mus supantį pasaulį ir pajaustas pačias gražiausias akimirkas (ar tai būtų pavasarinis žydėjimas, ar vasaros džiaugsmas, ar rudeninis susimąstymas, ar žiemos pasakiškumas) ir leisdamas suvokti, kad mes patys esame šiokiais tokiais to tapybinio ir tikro gyvenimo atspindžiais. Turbūt nereikia net ir sakyti, kad žvelgdamas į grožį (tikrą ir nutapytą), net pats pasijunti gražiu ar gražesniu. Tai toks, dar vienas iš A.Braziūno tapybos tikslų bei lūkesčių…

Ištrauka iš dailės istoriko D. Baltrano recenzijos.

Tapytoją A. Braziūną galima priskirti XX a. pab. – XXI a. neomodernistams-neoromantikams – tiems kurie tebetęsia ir plėtoja geriausias XX a. pr. ankstyvųjų modernistų, lietuviškojo „Ars“ bei XX a. antrosios pusės Lietuvos koloristinės tapybos tradicijas, kryptingai gilinasi į spalvų formalios bei idėjinės išraiškos galimybes.

Dailininkas kultivuoja koloristinę tapybą, išsiskiriančią švaria spalvine raiška, skambiais ekspresyviais spalviniais deriniais. Tapyboje dažnai derina impulsyvų, ugningą, spontanišką, emocionalaus pobūdžio tapymą su racionaliai apgalvotu piešiniu, perspektyva, šviesokaitos efektais. Tapytojo koloristikoje mėgstami ryškiaspalviai kontrastingi šiltų ir šaltų grynųjų ar subtiliai niuansuotų spalvų deriniai. Pastoziškais „storasluoksniais“ potepiais, skaidriomis akvareliškomis lesiruotėmis, atsainiais dažo nutekėjimais kuriamas turtingas paveikslų tekstūrinis ir faktūrinis reljefas, sustiprinantis jų ekspresyvią koloristinę traktuotę.

A.Braziūnas neapsiriboja vienu siauru tapybos žanru. Jis renkasi platų žanrinės raiškos diapazoną – peizažus, natiurmortus, animalistinius paveikslus, žmonių portretus, pusiau abstrakčias ir abstrakčias kompozicijas. Taip atsiveria begalinės kūrybinių formalių ir idėjinių ieškojimų galimybės, plėtojant savo tapybos stilistinį braižą ir gryninant užmanymų idėjinius branduolius.

„Animalistinėse“ drobėse dažnai naudojamas „matisiškas“ impresionistiškai interpretuojamas raudonų žuvelių motyvas tarp vandens lelijų (Ciklas „Lelijos“). Kiti dažni zoomorfiniai vaizdiniai – juodagalvės avys, kurių figūrų išraiškingi siluetai išryškinti ryškiaspalvių „aurų“ kontūrais, patalpinti dažniausiai abstrakčių ar realistinių motyvų užuominomis pripildytuose spalviškai ir faktūriškai turtingų fonų kontekstuose.